 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
|
|
Atnaujinta 2010.07.17
| Parapija | Dvaras | Miestelis |
Baisogalos parapijaMinima nuo 1539 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis užrašė jai dalį savo turto. Fundacijos rašte pasakyta, kad Švenčiausios Trejybės garbei ir šlovei bei karaliaus Žygimanto atminimui Žemaičių žemėje, Baisogaloje steigiama parapijinė bažnyčia, o jos klebonui ir jo įpėdiniams kunigams visiems laikams užrašomi trys dirvonuojančios žemės sklypai, paskiriamos dvi smuklės miestelyje, taip pat užrašomi šeši žmonės klebonui patarnauti. Tais pačiais metais karaliaus įgaliotinis, Veliuonos bei Baisogalos valdytojas, įvesdino kleboną į jam dovanotas valdas. Tada pradėta statyti pirmoji Baisogalos bažnyčia. Dabartinė bažnyčia yra penktoji, baigta statyti ir benedikuota 1882 metais. Tai puikus romėniškai gotiško stiliaus statinys. Baisogalos parapijiečiams patarnauja klebonas Aldas Vinclovas.
Nuo senų laikų vargstančiaisiais rūpinosi bažnyčios. Baisogalos parapija prie bažnyčios pastatė keletą namų, špitolę ir juose apgyvendino pačius varginguosius. 1922 m. tuometinė špitolė sudegė. Vėliau pastatytoji tarybiniais laikais buvo nacionalizuota ir 1956 m. parduota. Dabar vargingųjų reikalais rūpinasi 1991 m. įkurtas, bažnyčios remiamas Caritas.
Lankytojų skaičius nuo 2004.06.27
Baisogalos dvaras yra vienas iš senesniųjų tos apylinkės dvarų, priklausiusių Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Kadangi jis buvo įsikūręs karališkose valdose, todėl buvo vadinamas karališkuoju. Tik XVIII a. pabaigoje ir XIX a pradžioje tapęs privačia nuosavybe, šio vardo neteko.
Baisogala ilgą laiką priklausė Veliuonos karališkųjų turtų kombinatui ir iš ten buvo valdoma. Bet 1554 m. karalius Žygimantas Augustas paliepė vyriausiam valakų reformos valdytojui Baisogalos dvarą išeliminuoti iš kombinato ir perduoti valdyti Hansui Skopui. Naujasis dvarininkas, o vėliau ir jo sūnus Zibultas, pradėjo bylinėtis su bažnyčia dėl žemės ir kitos nuosavybės. Po Zibulto mirties Baisogalos dvarui atitekus Petrui Korsakui, o turtiniai ginčai buvo sprendžiami taikiai.
1754 m. karalius Augustas III Baisogalos dvarą pavedė valdyti Steponui Koseckiui. Tačiau jau 1769 m. karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis dvarą atidavė savo giminaičiams Andriui ir Teresei Poniatovskiams. Šie dvarą valdė neilgai ir 1782 m. jo valdymą perdavė Petrui Zarankai.
1791 m. Lietuvos-Lenkijos seimas pasisakė prieš valstybės iždo nuomą, ir nuo tada pradėta dvarus pardavinėti. Po 1794 m. kai kurie dvarai perėjo į atskirų savininkų rankas.
1822 m. Baisogalos dvaras buvo valdomas grafų Eustachijaus ir Antano Chropovieckių, o nuo 1830 m. perėjo Juozapo Komaro nuosavybėn. Nuo jo prasidėjo netrumpa Komarų dinastija.
J.Komaras gyveno Raguvėlėje ir tik retkarčiais pasirodydavo Baisogaloje. Sūnus Vladislovas nuo 1846 m. jau nuolatos gyveno Baisogaloje. Jis buvo pavyzdingas ūkininkas, valdė tūkstančius hektarų žemės. Vien tik Baisogalos parapijoje jam priklausė 9 dvarai, o visoje Lietuvos-Lenkijos karalystėje apie 40. Tačiau turtingi ir garsūs dvarininkai Komarai neturėjo kilmės titulo. Po tėvo mirties nuo 1896 m. Baisogalą su visais folvarkais paveldėjo sūnus Vladislovas, vėliau vadinamas Vladu.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1922 m. Seimas išleido žemės reformos įstatymą, pagal kurį buvo nusavintos ir Komaro latifundijos. Baisogalos dvare V. Komarui buvo palikta tik įstatyminė žemės norma - 80 ha. Netrukus Žemės ūkio ministerija, įvertindama V. Komaro sugebėjimą gerai ūkininkauti, Baisogalos ūkį priskyrė prie pavyzdinių ir, prijungus jam gretimus folvarkus (Jadvimpolio, Marilino ir Užupio), suformavo stambų žemės masyvą (1010,39 ha). Lietuvos vyriausybė tą žemę jam išnuomojo lengvatinėmis sąlygomis, po 1 litą už hektarą.
Komarų dinastija tęsėsi iki pat 1940 m. Lietuvos aneksijos. Tų metų vasarą Vladas Komaras buvo areštuotas, kalintas ir mirė 1941 m. Karlage, Karagandos srityje. Jo dvare buvo įkurtas tarybinis ūkis.
Vokiečių okupacijos metais dvarą valdė ir rūmuose gyveno vokišku akcentu kalbantis Lietuvos vokietis. Rūmų patalpose buvo karo lauko ligoninė. Karui pasibaigus, vėl atkurtas Baisogalos tarybinis ūkis, o rūmuose įsikūrė mokykla. 1948 m. tarybinio ūkio bazėje įsteigiama Gyvulininkystės bandymų stotis ir eksperimentinis ūkis.
Dauguma Komarų statytų pastatų išliko iki šiol. Pasak architektės Romualdos Tarabildienės, dabartiniai puošnūs dvaro rūmai pastatyti XIX a. viduryje. Rūmai su ratine-žirgynu ir virtuve-sandėliu sudaro pusiau uždaros kompozicijos ansamblį, apie kurį grupuojasi kiti pastatai: oranžerija, šulinys, ledainė, kumetynas, tvartas su diendaržiu. Vienas iš gražiausių ūkinių pastatų vėjo malūnas. Jis olandiško arba kepurinio tipo, trijų aukštų, su cokoline dalimi, tinkuotomis aštuoniakampėmis piramidės formos sienomis, puoštomis įvairių formų arkomis. Mūro sienos dekoro elementuose įvairūs pseudostiliai: I aukštas klasicistinio, II renesansinio, III gotikinio. Tikriausiai statytas taip pat XIX a. viduryje. Jis veikė iki 1954 m. Dabar, nors ir turi valstybės saugomo architektūrinio paminklo statusą, malūno pastatas atrodo labai apgailėtinai.
Prie dvaro sodybos stovėjo magazinas, į kurį dvarininkai ir valstiečiai supildavo ir laikydavo javus bado atvejui. Po antrojo pasaulinio karo šis statinys buvo nugriautas.
Šalia rūmų XIX a. užveistas 3,5 ha parkas, jame iškasti tvenkiniai. Ir parkas, ir tvenkiniai iki šiol prižiūrimi ir atnaujinami. Parku ir rūmais grožisi turistai. Čia kasmet vyksta pavasarinės poezijos šventės.
Istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose Baisogala pirmą kartą paminėta XIII a. Vėliau, pradėjus statyti bažnyčias ir kurti parapijoms, Baisogalos vardas įvairiuose raštuose buvo minimas dažniau.
Baisogalos miestelis įsikūręs maždaug 50 km.atstumu nuo Kėdainių, Raseinių, Panevėžio ir Šiaulių, priklauso Radviliškio rajonui (anksčiau - Kėdainių apskrities valsčius).
Anot legendos, Baisogalos pavadinimas kilęs nuo švedų karų metu buvusio posakio suruošim jiems baisų galą. Kita legenda byloja, jog šis pavadinimas kilęs nuo žodžių junginio baisus galas. Žiloje senovėje visa Lietuvos šalis buvo apaugusi miškais, vienintelis susisiekimas su kitomis gyvenvietėmis ir miestais vykdavo upėmis. Tik vėliau buvo pakloti sauskeliai. Vieškelis, einantis nuo Kauno Šiaulių link, buvo vadinamas mediniu vieškeliu (buvo išklotas medžių rąstais). Antras kelias, jungiantis Raseinius ir Panevėžį, perkirsdavo medinį vieškelį toje vietoje, kur dabar yra Baisogalos miestelis. Šioje vietoje buvo nuolat užpuldinėjami pirkliai, vežantys prekes iš miesto į miestą. Todėl pirkliai tą vietą esą pavadinę baisiuoju galu.
Pro Baisogalą teka upelis Kiršinas.
XVI a. prie daugelio Lietuvos dvarų įkurtos gyvenvietės, sparčiai besiplėsdamos, tapo miesteliais.
1636 m. rugpjūčio 18 d. Baisogala gavo prekybinę privilegiją, o karalius Augustas II dar kartą patvirtino jai prekyviečių ir mugių teisę. 1791 m. Stanislovas Augustas Poniatovskis suteikė Baisogalai privilegiją miestietiškas Magdeburgo teises. Baisogala įsigijo miesto žemės nuosavybės teisę, o jos gyventojai buvo paskelbti laisvais. Netrukus buvo įsteigta miesto savivaldybė, leista rinkti burmistrą, vaitą, teisėjus, numatyta pastatyti rotušę, plytinę. Privilegija suteikė miestui ir dviejų lankų herbą. Jame - juodas varnas su žiedu ir auksinis Apvaizdos trikampis.
Bet 17921794 m. buvo suirutė, po to sekė siaubingas maras, RusijosPrancūzijos karas ir Baisogalos plėtojimas sustojo. XVIII a. pabaigoje Baisogalos miestelis turėjo apie 20 trobų ir veikiau buvo panašus į bažnytkaimį. Miestelis negalėjo augti ir dėl to, kad jį iš visų pusių supo dvaro žemės.
Baisogala ypač pasikeitė - prasiplėtė ir pagražėjo - Nepriklausomybės metais. Žemės reformos įstatymu dalis dvarininko V.Komaro žemės buvo paimta ir paskirta miestelio išplėtimui. Nacionalizuota žemė buvo padalinta į kvartalus ir sklypus, nutiestos naujos gatvės. Naujuose sklypuose gyventojai statėsi namus ir namelius. Pradėta rūpintis ir miestelio tvarkymu, gražinimu. Purve paskendusi rinka priešais bažnyčią buvo pažvyruota, užpiltas prie šventoriaus buvęs tvenkinys. Visa aikštė ir gatvės apsodintos medeliais. Valsčiaus savivaldybė pasistatė naujus namus. Išaugo graži šešių komplektų pradžios mokykla su mokytojų butais. Šauliai pastatė Tautos namus su sale, įrengė sporto aikštę. Vietos šaulių iniciatyva buvo pastatytas ir 1928 m. spalio 28 d. atidengtas paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę (skulptorius Antanas Aleksandravičius). Per Kiršino upelį pastatytas gelžbetoninis tiltas, nutiesti cementiniai šaligatviai. Pastatyta ir pradėjo veikti pieninė, malūnas, lentpjūvė ir elektros jėgainė. Įsikūrė kooperatyvas Laumė, smulkaus kredito draugijos bankelis. Baisogala turėjo ryšių skyrių, policijos nuovadą, girininkiją, vėliau urėdiją. Šalia miestelio buvo geležinkelio stotis.
Prekyba Baisogaloje su mažomis išimtimis buvo žydų rankose. Jie čia turėjo savo sinagogą ir atskiras kapines. Žydų likimas vokiečių okupacijos metais buvo tragiškas: Baisogalos ir Grinkiškio žydus vokiečiai išvežė į Krakes, ir iš ten jie jau negrįžo. Nyko neprižiūrimos ir žydų kapinės, o 1977 m. užtvenkus Kiršino upelį didesnė jų dalis liko po vandeniu.
Antrasis pasaulinis karas didelių nuostolių Baisogalai nepadarė. Po karo, sovietmečiu, kai iš Vilniaus į Baisogalą buvo perkeltas Gyvulininkystės ir veterinarijos institutas, Baisogala sparčiais tempais ėmė plėstis. Valstybės lėšomis buvo pastatyta daug daugiabučių gyvenamųjų namų. Miestelio plėtrą skatino ne tik instituto poreikiai, bet ir to meto politikų požiūris į kaimą. Buvo siekiama panaikinti vienkiemius, sudaryti didelius vientisus dirbamos žemės plotus, juos kartu melioruojant, o gyventojus sukelti į miestelius ir naujai kuriamas gyvenvietes. Toks procesas vyko ir Baisogalos apylinkėje.
Sovietmečiu Baisogaloje pastatyta vidurinė mokykla, poliklinika, kultūros namai, baseinas, administraciniai pastatai, nauja centrinė katilinė. Tačiau gyventojų buitiniai reikalai buvo prasti: visur eilės, prekių trūkumas, gėrybės tik pagal paskyras; visur valstybinio turto grobstymas, kyšiai, nenašus darbas. Vėliau parduotuvės ėmė visai tuštėti.
Dar prieš Nepriklausomybės atkūrimą prasidėjo dvasinis atgimimas. 1988 m. liepos 26 d. iš Vilniaus, keliaudami po Lietuvą dviračiais, į Baisogalą užsuko Lietuvos prisikėlimo šaukliai. Vėliau dvasinį atgimimą skatinantys įvykai klostėsi labai sparčiai. 1988 m. rugpjūčio 23 d. įvyko gėdingo Molotovo-Ribentropo pakto paminėjimas, rugsėjo 3 d. baisogaliai vyko į akciją Apkabinkime žūstančią Baltiją. Rugsėjį, filosofui Vytautui Radžvilai vadovaujant, buvo įkurta pirmoji rajone Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio rėmimo grupė.Vienas iš neatidėliotinų šios grupės numatytų darbų buvo kuo greičiau atstatyti Laisvės paminklą, kuris 1967 m. Radviliškio Vykdomojo komiteto pirmininko potvarkiu, pasitelkus Melioracijos statybos valdybos techniką, buvo nugriautas. Paminklo atstatymui buvo sudaryta visuomeninė komisija. Pagal buvusio paminklo nuotrauką architektė Asta Meškauskienė padarė
paminklo brėžinius. Iš įvairiose vietose užsilikusių surinktų senojo paminklo fragmentų (dalį jų reikėjo pagaminti iš naujo), vėlų rudenį paminklą atstatė skulptorius Vytautas Čepas. 1989 m. gruodžio 30 d. paminklą iškilmingai atidengė garbaus amžiaus baisogaliečiai Pranas Šveistys ir Balys Žaliauskas, dalyvavę šio paminklo statyboje 1928 m. Jį pašventino monsinjoras Pranciškus Ščepavičius.Baisogalos miestelio pakraštyje, už Kiršino upelio, stovi mūrinis (apie 10 m. aukščio) keturkampis koplytstulpis. Kuria proga ir kada šis paminklas pastatytas, nėra tiksliai žinoma. Žmonės spėlioja: gal pažymint 1900-ąsias Kristaus gimimo metines, o gal 1863 m. sukilėlių garbei. Dar iki Nepriklausomybės paskelbimo šis paminklas Sąjūdžio grupės iniciatyva buvo atremontuotas.
Pirmojo pasaulinio karo metais prie Baisogalos vyko smarkūs mūšiai. Miestelis kelis kartus ėjo iš rusų į vokiečių rankas. Per mūšius buvo nukauta daug abiejų pusių kareivių. Šiandien nežinoma, kieno nurodymu žuvusieji buvo surinkti ir palaidoti kalnelyje per kokį kilometrą nuo Baisogalos, dešinėje dabartinio Kėdainiai Šiauliai plento. Kalnelyje yra 15 aptrupėjusių akmeninių kryžių, kuriuose išlikę keli vokiški žodžiai. Mokytojos Reginos Vaitkevičienės, apylinkės seniūno a.a. Petro Kaščionio ir MSV direktoriaus Antano Digimo rūpesčiu karių kapinaitės buvo sutvarkytos, 1994 m. jose pastatytas ir pašventintas kryžius.
Apleisti žuvusių Lietuvos savanorių kapai sutvarkyti 1988 m. rudenį. Tada Baisogalon atvyko 22 Dailės instituto klubo Atmintis studentai. Jie per dvi dienas sutvarkė 19191920 m. kovose su bermontininkais žuvusiųjų paminklus. Studentai suremontavo kryžius, vietoj sutrupėjusių išliejo naujus, sukasė žemę.Prasidėjus politiniam atšilimui, Lietuvos Sąjūdžio Baisogalos grupės aktyvistai pradėjo ieškoti partizanų palaikų. Už daržų, patvoriuose, dviejose duobėse surado 12 palaikų, kurie 1989 m. gruodžio mėn. 2 d. buvo iškilmingai palaidoti kapinėse. Netrukus šalia partizanų kapo buvo pastatytas puošnus ąžuolinis kryžius su įrašu: Paguldėme galvas ant žemės šventos už Dievą, Tėvynę ir laisvę Tautos.
Po kurio laiko palaidotųjų palaikus pavyko identifikuoti. Jų įamžinimui 1996 m. iš lauko akmenų buvo sumūrytas paminklas, jame įrašytos partizanų pavardės. Jo projektą parengė Radviliškio rajono architektas Arūnas Jelinskas, sumūrijo Zenonas ir Algirdas Tamuliai.
1989 gruodžio 30 d. miestelio centre, prie dabartinės slaugos ligoninės, buvo atidengtas didelis paminklinis akmuo, skirtas Baisogalos 450 metų sukakčiai paminėti. Šalia jo stovi kuklus valstybės lėšomis išlietas ir 1999 m. pastatytas paminklas sovietmečio kankiniams pagerbti. Paminklas atidengtas ir pašventintas 2001 m. sausio 13 d.
* * *
Plačiau apie Baisogalą medžiagos galima rasti Akiro-Biržio knygoje Lietuvos miestai ir miesteliai, III tome Kėdainių apskritis, išleistoje 1934 m. 2000 m. išleista Elenos Šveistienės knyga Baisogalos valsčiaus kaimai, dvarai ir gyventojai. Baisogala aprašyta B. Kviklio knygos Mūsų Lietuva, II tome (1991), taip pat V.Žuko Prisiminimų puslapiuose, išleistuose 2000 m. Apie Baisogalos valsčiaus Augmėnų kaimą galima paskaityti Onos Strolienės knygelėje Augmėnų šaknys gyvos (2000 m.). Baisogalos parapiją gana plačiai aprašė kunigas altarista Bronislovas Vaišnora jo rankraštis yra Baisogalos bažnyčios archyvuose. Tuometinę valstiečių buitį gana įdomiai aprašė valatkonietis poetas Vladas Žaromskis. Jo rankraštis saugomas Baisogalos bibliotekoje.
